Hiacintas (60 nuotraukų): tipai ir priežiūra

Tarp pavasarinių raktažolių ypatingą vietą užima hiacintai. Jų įvairiaspalviai pūkuoti šepetėliai ne tik papuošia sniego tirpimą ant gėlių lovų, bet ir sukuria šventinę nuotaiką butų, biurų, restoranų salių interjeruose. Šie augalai labai dažnai naudojami kaip dovana kovo 8 d., Pakeičiant greitai išblukusias supjaustytas puokštes. Hiacinto žydėjimas trunka dvi tris savaites, po to svogūnėlį galima pakartotinai sodinti ir kitais metais gauti naują daigą. Kaip prižiūrėti šią kultūrą, bus aprašyta žemiau.

Pagal botaninį apibrėžimą hiacintas priklauso šparagų šeimai ir priklauso svogūninėms daugiamečiams augalams. Jam būdingi mėsingi, smailūs lapai ir vienas gėlių nešantis stiebas, ant kurio veisiasi sodrus kūgio formos žiedynas, varpo formos periantis. Tinkamomis sąlygomis viena lemputė "gyvena" iki 10 metų.

Natūrali augalo buveinė yra Viduržemio jūros ir Vidurinės Azijos pietiniai šlaitai, tačiau jis daugiausia auginamas Nyderlanduose, iš kurių eksportuojama didžioji dalis sodinamosios medžiagos. Laukinės rūšys nėra tokios vešlios kaip dirbtinai veisiamos veislės, todėl dekoratyviniais tikslais jos praktiškai nenaudojamos. Jie skirstomi tik į 3 kategorijas pagal augimo regioną: Graikijoje ir Mažojoje Azijoje tai Rytų Hyacinthus (Hyacinthus orientalis), Irane ir Turkmėnistane - Litacino hiacintas, Kopetdago kalnuose - Kaspijos hiacintas.

Auginamų gėlių paletė yra labai turtinga: yra perlų baltos, citrininės, ryškiai geltonos, oranžinės, tamsiai mėlynos ir netgi juodos bei violetinės spalvos. Visi rožinės, alyvinės, bordo spalvos atspalviai yra plačiai paplitę. Dažnai žiedlapių centre yra tamsesnė juostelė, suteikianti žiedynui papildomą tūrį.

Tekstūroje išskiriamos paprastosios ir kilpinės hiacintų veislės - pastarieji išsiskiria daugiasluoksniais žiedlapiais ir didesniu rankų puošnumu. Atsižvelgiant į pumpurų žydėjimo laiką, išskiriamos ankstyvojo, vidutinio ir vėlyvojo žydėjimo veislės, tačiau ši savybė yra labai savavališka, nes organizuojant norimą temperatūrą ir apšvietimą, vegetacijos procesą galima valdyti rankiniu būdu.

Švelnios žiemos sąlygomis, kai nėra gilaus dirvožemio užšalimo, hiacintus galima saugiai auginti gatvėje, laikantis kai kurių žemės ūkio technologijų taisyklių. Masiniam gėlių priverstiniam šaltuoju metų laiku naudojami šiltnamiai ir šiltnamiai, tačiau nedaugeliui augalų buto sąlygos yra gana tinkamos.

Gamtoje hiacintai, kaip ir daugelis kitų svogūninių, renkasi kalnų šlaitus ir pievas, gerai apšviestas saulės. Jiems skirti namai yra tinkami pietryčių ir pietvakarių palangės, įstiklintos lodžijos ar verandos. Norint išvengti įkyrių spindulių, patartina tarp stiklinės ir gėlių vazonų įdėti permatomą tiulį arba šiek tiek pravertas žaliuzes. Gėlių lovose ir sodo sklypuose turėtumėte pasirinkti gana atviras, bet ramias vietas, kuriose nėra vėjo gūsių ar skersvėjų.

Optimali hiacinto temperatūra žydėjimo metu yra + 20C. Po kotelio ketera šiltas klimatas palaikomas iki rudens, kai laikas vėl pasodinti svogūnėlį. Augalinė medžiaga laikoma sausoje, gerai vėdinamoje vietoje + 18 ... + 25 ° C temperatūroje. Naujas šakniastiebis atliekamas „žiemos“ sąlygomis, kai temperatūra neturi viršyti + 3 ... + 5C, tačiau pasirodžius gemalui jis lėtai kyla.

Didžiausias drėgnumas, kurio reikalauja hiacinto svogūnėlis šaltuoju laikotarpiu, aktyvaus šaknų augimo metu. Norėdami tai padaryti, jo pagrindas yra panardinamas į kolbą su vandeniu ir smulkiu žvyru arba tiesiog gausiai laistomas dirvožemis.Besivystantis ir žydintis augalas turėtų būti gerai sudrėkintas, kad visos žemės šaknys būtų drėgnos, bet jokiu būdu ne pelkinės. Kai stiebas nudžiūvo, laistymas sumažinamas, o maždaug po 6–8 savaičių jis visiškai sustabdomas, suteikiant lemputėms galimybę išdžiūti, o po to kasant jas saugoti.

Hiacintai yra tinkamos standartinės maistinės medžiagos žydintiems augalams. Kambario sąlygomis tai gali būti tiesiog laistymas pridedant atitinkamų medžiagų: azotas, kai atsiranda daigai, mineralinis kompleksas pumpurų susidarymo metu, kalis po gėlių ketera.

Sodinimo metu po sodo augalais įterpiama daug organinių medžiagų - 3-4 metų humuso pavidalu, o daigų daiginimo metu už 1 kv.m. Pridedama 20 g amonio salietros ir superfosfato arba 1 valgomasis šaukštas nitrofosfato ir karbamido. Žydėjimo fazėje pridedami boro rūgšties (10 mg / 100 ml) ir cinko sulfato (30 mg / 100 ml) tirpalai. Džiovinant kvadratiniam metrui ploto, pridedama 30 g kalio sulfato ir superfosfato. Taip pat šiuo metu galite laistyti, pridėdami 2 šaukštus. nitrofoski ant vandens kibiras.

Norėdami gauti dekoratyvines gėles nestandartiniu metu, pavyzdžiui, Naujiesiems metams, Valentino dienai ar kovo 8 d., Hiacintai turi būti dedami tam tikromis sąlygomis, imituojančiomis gamtos ciklus. Sausų svogūnėlių „atgaivinimą“ rekomenduojama pradėti 2–2,5 mėnesio prieš norimą pumpurų žydėjimo datą. Norėdami tai padaryti, jie sodinami į gausiai sudrėkintą substratą arba panardinami į apatinę dalį 1-2 mm vandenyje ir paliekami tamsioje vietoje (gali būti padengta juoda plėvele), esant + 3 ... + 5C temperatūrai. Kai atsiranda žali ūgliai, hiacintai pertvarkomi ant palangės, palaipsniui didinant šilumos (nuo + 5 ... + 7C iki + 20C) ir šviesos kiekį. Esant 20 laipsnių temperatūrai ir 12 valandų apšvietimui, pumpurai pasirodo per kelias dienas.

Hiacintai išblukę, jie paliekami dar maždaug 2 mėnesiams toje pačioje vietoje, laikas nuo laiko laistomi. Gali būti supjaustytas nudžiūvęs gėlės stiebas, patys lapai turėtų pagelsti. Maždaug gegužės pabaigoje - birželio pradžioje laistymas sustabdomas, lemputei išdžiūvus, po to jos dedamos į kartoninę dėžę, audinio maišelį ar popierinį maišelį saugojimui.

Namuose hiacintams tinka purus lapų substratas, sumaišytas su upių smėliu. Į puodo dugną reikia išpilti 4–5 cm drenažo - tai gali būti perlitas, sulaužyti lukštai, kiaušinių lukštai ir kt. Tada, norint išvengti vandens sąstingio prie pagrindo, pilamas kelių centimetrų smėlis. Dirvos sluoksnis turėtų būti bent 15 cm, nes augalai užaugina pakankamai ilgas šaknis. Viršutinė lempučių dalis (apie 2 cm) nėra užpildyta mišiniu, paliekant ją atvirą.

Sodinant hiacintus ant gėlių lovos, dirva jiems turėtų būti paruošta iš anksto. Idealiu atveju rekomenduojama naudoti velėnos ir lapų dirvą. Jei žemė tanki, į ją įpilama upių smėlio ir durpių. Naudinga pridėti humuso prieš 3-4 metus, bet jokiu būdu ne šviežiu mėšlu. Neutralizuoti rūgštingumą padės susmulkintos miltų kreidos, kalkakmenio, medžio pelenų konsistencija.

Vienintelis laikas, kai galite hiacintus sodinti atvirame grunte, yra rugsėjo pabaiga - spalio pradžia. Tik šiuo laikotarpiu augalas turi galimybę įsitvirtinti ir ištverti žiemą. Svogūnėliai turėtų būti 10–15 cm gylyje, 20 cm atstumu tarp eilių, o tarp pačių gėlių - 15 cm. Prieš pradedant šalnoms, sodinukai uždengiami nukritusiais lapais, šiaudais, medžio drožlėmis. Jei mulčio sluoksnis yra mažas ir netrukdo daigams, jį galima palikti pavasarį - tai užkirs kelią piktžolių atsiradimui ir apsaugos žemę nuo išdžiūvimo.

Tiems, kurie renkasi gėles sodinti ant gėlių lovų ar namų vazonuose, bus aktualu pažvelgti į spalvotas įvairių rūšių, formų ir spalvų gėles. Mes siūlome jums hiacintų nuotraukų pasirinkimą įkvėpimui ir vaizdiniam malonumui!