Kanna (90 nuotraukų): tipai ir priežiūra

Canna yra unikalus dekoratyvinis augalas, kuris net prieš žydėjimą atrodo prabangus dėl originalios didelių blizgančių lapų spalvos. Pasiekę 80 cm ilgio, jie turi turtingą atspalvių paletę, pradedant nuo žalios iki purpurinės. Dar didesnė spalvų įvairovė yra asimetriškos gėlės, panašios į egzotiškas orchidėjas ir išdidžias gladioles. Balta, rožinė, geltona, raudona, su kraštinėmis ar įvairiaspalvėmis dėmėmis - visos jos atrodo vienodai įspūdingos tiek grupiniuose, tiek vienkartiniuose. Kanai yra dekoruoti įvairių veislių gėlių lovomis, rabatkais, mixborders, balkonais ir lodžijomis, o gyvatvorėms formuoti naudojami dideli egzemplioriai.

Šiandien žinoma apie 50 augalų rūšių ir daugiau nei 1000 rūšių. Taip pat yra gana daug klasifikacijų: veislės ir rūšys gali skirtis pagal stiebo aukštį, lapų spalvą, pumpurus, žydėjimo periodą ir kitus ženklus. Mes apsvarstysime populiariausias rūšis ir veisles, auginamas asmeniniuose sklypuose ir butuose.

Šis vardas buvo suteiktas ne vienam augalui, o grupei įvairių didelių ir smulkiažiedžių sodo hibridų, plačiai naudojamų gėlininkystėje. Ypač populiarus yra tokių veislių kaip:

- „Amerika“ su purpurinėmis gėlėmis, kurių skersmuo 12 cm, žydi vasaros viduryje;
- „Prezidentas“ - turi didelius žiedynus iki 30 cm ilgio, užauga ne daugiau kaip 1 m;
- „Saulėtas grožis“ - su tankiais žaliais žalumynais ir gelsvai kreminės prabangiomis gėlėmis. Jo aukštis siekia 1 m;
- „Clara Buisson“ - turi nuostabias oranžines gėles su raibuliais žiedlapiais ir purpuriniais lapais.

Taip pat sodo sklypuose dažnai galite rasti vokiečių „Titov“ veislės atstovus, išsiskiriančius violetiniais-žaliais lapais ir rožinėmis gėlėmis. Kultūra gali duoti vaisių.

Gimtoji šios kultūros žemė yra vakarų Indija, nors ji taip pat gerai paplitusi Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Augalas yra gana aukštas - suaugusiųjų atstovai pasiekia dviejų metrų aukštį. Lapai yra šviesiai žali, kartais su raudona juostele. Gėlės turi rausvos ir raudonos spalvos atspalvius, surinktus šepečiuose. Šio tipo patrankos turi ilgą žydėjimo periodą, kuris prasideda birželį ir tęsiasi iki vėlyvo rudens.

Jo natūralia buveine laikomos pelkės ir seklūs jūros pakrančių vandenys. Rūšis ypač gerai auga dirvožemyje, prisotintame humusu. Jis priklauso amžinai žaliuojantiems augalams ir siekia 1,2 m aukštį. Jo lapai yra gana dideli - apie 12 cm pločio ir iki 60 cm ilgio. Palyginti su jais, gėlės yra daug mažesnės ir turi gelsvai pilką atspalvį. Vaizdas dažnai naudojamas kraštovaizdžio apželdinimui, taip pat sodinamas aplink baseinus.

Šio tipo patrankos turi pailgus pusės metro ilgio ovalius lapus, ryškiai žalios spalvos. Raudonai oranžinės gėlės, kurių skersmuo iki 10 cm, renkamos į tvarkingus žiedynus.

Labai originali veislė, kurios bruožas yra išsaugoti dekoratyvinius bronzinius žalumynus visą sezoną. Canna Wyoming stiebai yra iki 1,5 m aukščio su ryškiai oranžinėmis gėlėmis. Žiedynų ilgis yra 10–12 cm, žydėjimas gana ilgas ir gausus.

Veislė yra vidutinio dydžio, tačiau ji gali pasigirti savo geltonai kreminės gėlės su rusvomis ir raudonomis dėmėmis grožiu. Toks originalus pumpurų margaspalvis vaizdas visiškai paaiškina kultūros pavadinimą.

Augalas sugeba užaugti iki 1 m.Labai įvertino floristai ir kraštovaizdžio dizaineriai už patrauklias geltonas gėles su raudonais purslais ir potėpiais, tarsi atsitiktinai išsibarstę po žiedlapių paviršių. Žiedynų ilgis siekia 25 cm, žydėjimo laikotarpis nukrinta liepos pradžioje.

Kaip ir bet kuriam žydinčiam augalui, kanai reikia priežiūros. Žydėjimo kultūros sveikata, gyvenimo trukmė ir puikumas priklauso nuo to, kokia ji bus kokybiška.

Gangnamo gyvenamoji vieta pasirenkama saulėtose vietose, nes gėlei reikia gero apšvietimo. Daliniame pavėsyje kultūra taip pat vystysis, ypač aktyviai augs, tačiau žydėjimas gali būti menkas arba visiškai išnykti. Jauniems sodinukams prieš sodinimą atvirame grunte reikia organizuoti papildomą apšvietimą.

Kanna jaučiasi puikiai esant vidutinei temperatūrai, todėl diapazonas nuo +15 iki + 18C bus optimalus jos gyvenimui. Bet daigumo metu, kai pasirodo pirmieji daigai, geriau, kad temperatūra būtų šiek tiek aukštesnė, nei įprasta kambario temperatūra. Svarbus dalykas - Kanna mėgsta vėsą, tačiau netoleruoja skersvėjų, kurie prisideda prie jos ligos.

Kultūra teikia pirmenybę vidutinio drėgnumo, todėl sausu sezonu kaną reikia purkšti, o namų vazos nušluostyti drėgnu skudurėliu. Jei, pilant į stiklinę indą, yra vandens perteklius, jis turi būti pilamas, kad dirvožemis neužmirktų. Puodo ar duobės apačioje būtina sutvarkyti smėlio ar keramzito drenažą. Negalima leisti džiovinti dirvožemio, nes prasidės intensyvus garavimas per plačius lapus. Kai kurios veislės renkasi drėgnesnį dirvožemį šalia vandens telkinių.

Kanai reikia reguliariai ir saikingai laistyti, kol pasirodys ūgliai. Didesnis gėrimas augalui būtinas žydėjimo laikotarpiu, tačiau svarbu užkirsti kelią užsikimšimui ir vandens sąstingiui, nes tai paskatins šakniastiebių grybelines ligas. Patalpose laikomos rūšys laistomos nusodintu vandeniu, jei reikia. Norėdami drėkinti kaną sode, taip pat geriau naudoti nusistovėjusį šildomą vandenį, kurį iš anksto galima surinkti į kibirą.

Tręšti ir reguliariai maitinti dirvą būtina. Tam naudojamos kintamos organinės ir mineralinės kompozicijos. Paprastai pirmasis viršutinis valymas turėtų būti atliekamas su azoto turinčia kompozicija, o antrasis - su kalio fosforu. Kambariniai augalai tręšiami sudėtiniais kambarinių žydinčių augalų tvarsčiais.

Kanna yra atspari ligoms ir kenkėjams, tačiau kyla tam tikrų pavojų. Visų pirma, mes kalbame apie grybelines ligas, kurios dažniausiai negali būti išgydomos, o augalas miršta. Esant didelei drėgmei ir tuo pat metu mažėjant temperatūrai, gali išsivystyti grybelis, išprovokuoti ligą „pilkasis puvinys“. Augale atsiranda rudų segmentų, kurie greitai padengia sporomis, kurios gali pereiti į kaimyninius augalus. Norint išvengti negalavimų, būtina laikytis priežiūros, sodinimo, maisto papildų vartojimo laiko ir dozės taisyklių.

Ne mažiau pavojingas yra „rūdžių grybas“, kuris suaktyvėja labai drėgnoje dirvoje. Iš pradžių ant kanos lapų atsiranda rudų dėmių, tada žalumynai visiškai išdžiūsta ir nukrinta. Kaip prevencinę priemonę svarbu laikytis saikingo laistymo.

„Agurkų mozaikos“ virusą galima atpažinti pagal siūlų pavidalą ant lapų. Užkrėsti žalumynai sugeba išskirti medžiagas, kurios pritraukia kenkėjus, todėl sergantį augalą reikia nedelsiant pašalinti.

Grėsmė kultūrai yra ne tik negalavimai, bet ir kenkėjai, iš kurių ypač pavojingos yra šios rūšys:

Aphid - pasirenka jaunus ūglius kaip gyvenamąją vietą, valgydami savo sultis. Galite atsikratyti jo sanitarijos pagalba muilo tirpalu;

Voratinklinė erkė - daro didelę žalą fotosintezės procesui, ji taip pat pavojinga, nes gali perduoti infekcijas.Sausas oras prisideda prie jo atsiradimo, todėl būtina padidinti atmosferos drėgmę, plauti ir purkšti kultūrą;

Pastoliai - pavojingi dėl savo sugebėjimo gaminti medžiagą, kuri provokuoja specifinio grybelio (suodžių) vystymąsi. Jis nusėda ant lapų plokštelių nugarų. Jūs galite atsikratyti jo apdirbdami;

Nematodai - sugadina kanos šaknis. Norint išsaugoti kultūrą, dirvą reikės apdoroti insekticidais.

Infekciją pernešantys šliužai daro daug žalos. Kasti dirvą ir rinkti piktžoles padeda žymiai sumažinti jų skaičių. Taip pat galite mulčiuoti dirvožemį aplink augalą naudodami pušies adatas, pjuvenas - tai sukurs patikimą barjerą.

Kanai persodinami į atvirą žemę gegužės antroje pusėje, arčiau vasaros, kai išnyksta šalčio pavojus. Gėlininkai turi vieną paslaptį, leidžiančią geriau pritaikyti augalą ir sodrų žydėjimą: būtina iš šviežio mėšlo padaryti savotišką „kraiką“.

Pirmiausia iškasama iš pusės metro gana gili duobė, kurios apačioje klojamas maždaug 20 cm dydžio mėšlo sluoksnis, suteikiantis šaknims šilumą. Tada jums reikia užpilti tokio paties storio dirvožemio sluoksnį ir tik tada pasodinti kaną. Sodinant reikia gausiai laistyti. Krūmas iškastas maždaug 10 cm gylyje.Svarbu stebėti atstumą tarp krūmų ir lovų - jis turėtų būti ne mažesnis kaip 50 cm.Pirmą žydėjimą galima pastebėti po pusantro ar dviejų mėnesių.

Kartais kultūra persodinama rudenį, keičiant savo buveinę iš sodo į vidinį gėlių vazoną. Tokiu atveju prieš persodinant į erdvų vazoną, kurio skersmuo yra pusė metro, būtina žemę apdoroti insekticidu, kad nepatektų sodo kenkėjų.

Kaną galite užsiauginti patys dviem būdais - sėdami sėklas ar dalijami esamą krūmą su šaknimi. Auginant daigus iš sėklų, kyla tam tikra rizika, nes daigai dažnai sukelia matomus nukrypimus nuo originalios veislės. Jei būtina gauti tam tikrą veislę su identiška spalvų palete, geriau naudoti šakniastiebio padalijimo metodą.

Kanų sodinukų sėja prasideda vasario mėnesį. Bet prieš šį procesą atliekamas privalomas „kietų“ sėklų apdorojimas - pirmiausia jas reikia laikyti kelias valandas šaltyje, paskui užpilti verdančiu vandeniu. Paruoštos sėklos gilinamos į indą su dirvožemiu ir dedamos į šviesią, šiltą vietą. Per mėnesį galite tikėtis pirmųjų ūglių. Kovo pabaigoje pirmasis nardymas atliekamas mažuose, iki 15 cm skersmens, puoduose. Sodo sklype juos galima pastatyti vėlyvą pavasarį, tuo pačiu pasirenkant sklypą, kuris uždarytas nuo vėjo ir grimzlės.

Tai gana paprastas ir efektyvus būdas gauti naujų mėgstamų Kanų atstovų. Rugsėjį reikia atsargiai pašalinti šakniastiebius ir perkelti į vėsų kambarį (rūsį). Kovo pabaigoje šaknis padalijama taip, kad kiekviena nupjauta dalis turėtų mažiausiai du pumpurus. Pjaustykles reikia apdoroti medžio anglimi. Gauti ruošiniai turi būti išsiųsti į šiltnamį, apibarstyti žemėmis ant viršaus. Atsiradus pilnaverčiams lapams, krūmus pirmiausia reikia sudėti į vazonus, ir tik birželio mėnesį juos galima perkelti į žemę.

„Canna“ šimtmečius buvo vertinama floristų ir plačiai naudojama kraštovaizdžio dizaine. Ryškios gėlės, vešlios žalumynų fone, suteikia elegantišką šio augalo išvaizdą, kuris dėl savo dekoratyvumo gali didžiuotis bet kokios gėlių kompozicijos centre, tapti balkono, terasos, buto interjero puošmena. Mūsų nuotraukų galerijoje galite susipažinti su įvairių tipų kanomis, įvertinti jų grakštų grožį ir originalumą. Mėgaukitės žiūrėjimu!