„Zamioculcas“ (62 nuotraukos): aprašymas, rūšys ir priežiūra

Ši egzotiška kambarinė gėlė su sunkiu vardu paprastiems žmonėms yra vadinama „dolerio medžiu“. Palyginti su „pinigų medžiu“ - Crassula, jis turi masyvesnius stiebus ir didelius lapus. Dėl patrauklios išvaizdos ir nepretenzingo sąlygų, Zamiokulkas yra plačiai naudojamas kraštovaizdžio biuruose, viešbučiuose, restoranuose, privačiuose namuose ir butuose. Toks augalas bus gera dovana namų vakarėliui, įmonės jubiliejui ar bet kuriai kitai šventei, veikiančiai kaip savotiškas gerovės noras ir didinantis pelną.

Zamioculcas zamielistny (Zamioculcas zamiifolia) yra žolinis Aronnikovo šeimos augalas, kuriam taip pat priklauso kalla lelijos, spathiphyllum, filodendrai ir kai kurios kitos šiltnamio rūšys. Zamioculcas galima atpažinti iš daugybės blizgančių žaliuojančių žaliuojančių lapų, augančių tiesiai iš gumbų. Netoli pagrindo jie sutirštėja, o tai suteikia gėlei stabilumo net būdingu 80–100 cm aukščiu. Zamioculcas žydėjimas įvyksta beveik nepastebimai, kartu su lapais atsiranda kreminės geltonos burbuolės, primenančios nesubrendusią kukurūzų galvą. Apima jo vienintelį žiedlapių šviesiai žalią atspalvį.

Zamioculcas pirmą kartą aprašė tyrėjas Conradas Lodgesas 1828 m., Tačiau jis buvo auginamas kaip kambario dekoras tik nuo 1996 m., Kai šis tropinis svečias pasirodė Olandijos gėlių aukcionuose. Didelis dekoratyvumas ir „stebuklingos“ dolerio medžio savybės prisidėjo prie greito gėlių paplitimo visame pasaulyje. Kinijoje augalas netgi vadinamas auksiniu, o „Feng Shui“ pamokymų pasekėjai jį įkuria pietryčių sektoriuje, papuošia lapus vamzdelyje susuktais banknotais, o monetos yra palaidotos žemėje. Manoma, kad toks ritualas į namus pritraukia piniginės lėšos.

Svarbi Zamioculcas savybė yra tai, kad visos jo dalys yra nuodingos. Sulčių patekimas iš lapų ar šaknų sukelia stiprų deginimo pojūtį odoje, o dar labiau - gleivinėse. Tai reiškia, kad visos manipuliacijos turi būti atliekamos apsauginėmis pirštinėmis, neliesdami veido ir akių, o pats augalas turi būti vaikams ir naminiams gyvūnams nepasiekiamoje vietoje.

Natūrali Zamioculcas buveinė yra Pietryčių Afrika - regionas, kuriame atogrąžų dušai žiemą užklumpa vasaros sausrą. Prisitaikydamas prie tokių sąlygų, augalas kaupiasi dideliame kiekyje drėgmės gumbuose, dėl kurių jis gali praeiti daugiau nei 3-4 savaites nesodindamas. Jei atsargos išsenka, lapai pamažu pradeda džiūti, tačiau šaknis išlieka gyvybinga kelis mėnesius. Taigi, gėlę galima saugiai palikti be priežiūros atostogoms ar ilgai verslo kelionei, nebijant, kad ji mirs.

Su tamsiai žaliais lapais zamioculcas nereikia ryškios saulės. Geriausios vietos tam yra pietryčių ir pietvakarių palangės, balkonai, teritorijos prie langų ar stiklinių durų. Papildomo apšvietimo trūkumas neturi įtakos augalo išvaizdai. Tuo pačiu metu pageidautina, kad būtų užtikrinta laisva oro cirkuliacija, jei įmanoma, neperdžiovinta.

Kaip ir kiti sukulentai, dolerio medžiui nereikia dažno dirvožemio drėgmės. Augalas toleruoja dirvožemio išdžiūvimą geriau nei vandens perteklius, todėl jam reikia gero drenažo ir angos puodo dugne, kad nutekėtų perteklinis skystis. Šaltuoju metų laiku drėgna žemė gali sukelti šaknų sistemos puvimą.Šilumos metu lapai gali būti purškiami iš purškimo pistoleto, kad šiek tiek atnaujintų orą.

Optimalus Zamioculcas auginimo temperatūros režimas yra iki + 25C vasarą ir ne žemesnis kaip + 12C žiemą. Gamtoje augalas patiria ypatingą sausros periodą, kai termometras pasiekia + 40C lygį, tačiau vis tiek jo nereikėtų palikti po kvepiančia saule. Gėlės buvimas šaltyje, net trumpam, kelia grėsmę visiškam abiejų lapų ir gumbų mirimui.

Aktyvaus zamioculcas augimo laikotarpis trunka nuo balandžio iki rugpjūčio pabaigos. Kad augalas atrodytų sveikesnis ir vešlesnis, šiuo metu rekomenduojama jį saikingai maitinti, įpilant į žemę maistinių medžiagų sukulentams, pagal pasirinkto preparato instrukcijas (maždaug kartą per mėnesį).

Natūraliomis Afrikos sąlygomis zimokulkos įgijo didesnį atsparumą nepalankioms sąlygoms. Esant didelėms sausroms, antžeminė augalo dalis dažnai miršta, tačiau šaknis, kurioje susikaupė maistinės medžiagos ir drėgmė, prasidėjus lietui, išskiria naujus daigus. Tokia ištvermė leidžia persodinti „dolerio medį“ be jokių apribojimų ar rizikos. Tam tinka lengvas dirvožemis, pavyzdžiui, lygiomis dalimis lapo, velėninės žemės (durpių) ir smėlio mišinys. Kaip kanalizacijos užpildas, galite naudoti mažą žvyrą, kriauklių gabaliukus, granito rutulius.

Renkantis talpyklą, reikėtų vadovautis gumbų dydžiu, tačiau atsižvelgiant į tai, kad zamioculcus šaknys greitai išauga. Suaugusiuose metruose augančiuose augaluose jo skersmuo gali būti 60 cm., Tokio "medžio" gyvavimo laikas trunka iki 10 metų.

Namuose zamioculcas dauginasi vegetatyviškai. Paprasčiausias būdas yra persodinti gumbą padalyti su stiebais. Norėdami tai padaryti, šaknis supjaustoma aštriu peiliu į keletą dalių (atsižvelgiant į dydį), supjaustyti taškai šiek tiek išdžiovinami ir apdorojami augimo stimuliatoriumi, tada jie sodinami į vazonus su paruoštu dirvožemiu, sutankinami ir lengvai laistomi. Geriausia tai padaryti balandį, prieš prasidedant aktyviam augimui.

Vietoj gumbų galite paimti stiebo šaką su pumpuru ir gilinti į dirvą tik iki apatinės lapų poros pagrindo. Tolesnė priežiūra yra standartinė, tačiau pirmaisiais mėnesiais negalima leisti žemei išdžiūti. Dauginimasis iš lapo yra ilgiausias procesas, nes tokiu atveju gumbų formavimosi reikės laukti beveik šešis mėnesius. Lapui šaknis įmerkti į dirvožemio smėlėtą dirvožemį reikia 1/3, reguliariai laistyti šiltu vandeniu, vėdinti ir šiltnamio efektą įpilti į stiklinį indą.

Nepaisant atogrąžų kilmės, zamioculcas beveik nėra jautrios ligoms vidutinės platumos patalpų sąlygomis. Vienintelis dalykas, galintis blogai paveikti jo būklę, yra per didelė dirvožemio drėgmė. Šaknies ir lapų pagrindo puvimą sustabdyti nesunku - pakanka persodinti augalą į šviesiai sausą dirvą, prieš tai nupjaunant, išdžiovinus ir apdorojus kalio permanganato tirpalu paveiktas gumbų vietas.

Kalbant apie vabzdžius, jie gali pasirodyti nesilaikant priežiūros taisyklių arba migruoti iš kaimyninių užkrėstų gėlių. Paprastai tai yra gerai žinomi masto vabzdžiai, amarų ir vorinių erkių. Kenkėjus galima sunaikinti šiltu dušu su muiluotu tirpalu. Vandens procedūrų metu žemė turi būti padengta polietilenu, arba apdorojimas turėtų būti atliekamas kartu su šaknimi, ištraukiant ją iš dirvožemio. Patikimesnį rezultatą suteikia purškiant lapus specialiais insekticidais, tačiau panaši procedūra turėtų būti atliekama gryname ore, o po dienos vaisto likučius taip pat reikės nuplauti duše.

Jei norite geriau sužinoti, kaip atrodo zamioculcas, siūlome pažvelgti į nuotraukų sąrašą šiame puslapyje.Tai padės geriau naršyti, renkantis šį kambarinį augalą gėlių parduotuvėje ar internetiniame kataloge, taip pat leis nuspręsti, ar jį naudoti kuriant kambarį.